Sausio 17 dieną Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje atidaryta dusetiškio Eriko Čypo medžio drožinių paroda, kuri veiks iki vasario 10 dienos. Erikas šią parodą pavadino „Prieverpsčių paroda“.

Prieverpstės, pasak Eriko, tai iš gilios senovės atėjęs verpimo ratelio atributas, prie kurio buvo tvirtinamas verpiamo pluošto kuodelis. Ir jau nuo senų laikų prieverpstės būdavo verpimo ratelio puošmena. Prieverpstės medžio drožėjų buvo puošiamos įvairiausiais gražiausiais ornamentais, atspindinčiais gamtos reiškinius, dangaus kūnus, visatos begalybę, jos grožį ir net žmogaus jausmus.

Kartais prieverpsčių ornamentai, sakė Erikas, tapdavo laišku, prisipažinimu, užuojauta ir kitų žmogaus išgyvenimų išraiškos priemone. Erikui Čypui dar tik 40 metų ir rimtai drožinėti jis pradėjo tik prieš trejus metus. Prieverpsčių drožimas tapo jo hobiu - neišmatuojama galimybe kurti, mėgaujantis gamtos grožiu, paprastų žmonių gyvenimu, tautodailės lobiais, liaudies meno simboliais, pasakomis ir savo sielos virpesiais. Drožinėjimas užpildė visą Eriko laisvalaikį ir poilsio valandėles. Drožinėjimas jam – ramybės ir pilnatvės dovana, kurią jam suteikė gyvenimas ir artimieji. 

Eriką labiau pažinau dėka jo surengtos parodos. Tai labai kuklus, drovus, švelnus žmogus, gal net ir truputį paslaptingas. Sukūręs daugybę nepakartojamų medžio darbų, įamžinęs juose savo išgyvenimus, savitą grožio supratimą, išglostęs savo rankomis kiekvieną medžio gabale esančią šakelę, jo įdubėlę, Erikas žino, kad kiekvieną kartą sukurs tai, ko dar nebuvo sukūręs.

Savo darbus Erikas atvežė gerokai anksčiau negu numatyta paroda. Noriu, sakė jis, kad galima būtų tinkamai eksponuoti tokią daugybę prieverpsčių, kad jos derėtų, kalbėtų viena su kita, kad nevargintų lankytojų.

Nuostabu, kad kiekvienas jo darbelis buvo suvyniotas į audeklą... Žiūrėjau ir gėrėjausi, kaip jis savo drožinius atsargiai, tarsi mažus kūdikėlius išvynioja, paglosto, tarsi pamyluoja ir švelniai guldo ant stalų. Ir kalbina juos, tarsi jie būtų gyvi...

Šios prieverpstės tapo jo gyvenimo dalimi, jo vaikeliais, su kuriais jis jau išmoko bendrauti, semtis naujų idėjų, nes jie gimė iš meilės medžiui, gyvenimui, gamtai, Tėvynei. Ir nei su vienu savo kūriniu jis negalėtų skirtis. Parodoje jų yra net 57.

Neįmanoma aprašyti, atskleisti jo darbų unikalumo ir kruopštumo, kūrybos paslapčių, idėjų įvairovės, formų ir spalvų gausos. Reikia ateiti ir pamatyti. Čia visus žavi ir miniatiurinės, smulkiais ornamentais išdrožinėtos prieverpstėlės ir ažūriniai, tarsi permatomi darbai, ir skulptūrėlės, jaukiai įkomponuotos į medžio glėbį, ir dideli, spalvingi pano...

Jo darbuose žydi puikios rožės, svyrina galvas saulėgrąžos, supasi lauko gėlių puokštelė bobutės rankose, prie piemenuko kojų glaudžiasi baltučiai avinėliai, ant obels liemens vyniojasi žaltys, jaukiai jaučiasi prigludęs prie savo šeimininkės kojų šunelis, svyra nunokusios šermukšnių uogos, pražioję snapelius gieda paukšteliai, susikaupę ilsisi į tolius besirengiantys skristi gandrai.

Tačiau, kaip ramu ir gera, kai visus atėjusius sutinka ir žvilgsniu paglosto mažo angeliuko, išskleidusio sparnelius akelės. Nei viena detalė, sakė Erikas, nepriklijuota – net ir sudėtingiausi skulptūrėlių elementai, smulkiausi lapeliai, paukštelių akytės ir daug kitų smulkiausių detalėlių - jo išdrožti iš vieno medžio gabalo. Saulės, gyvybės, būties, gyvenimo motyvai čia ir dabar spinduliuoja iš jo kūrinių.

Liepa – mylimiausias Eriko medis, nes jis mielai pasiduoda kūrėjo mintims ir rankoms. Gražioji, lietuvių numylėta ir apdainuota liepa žydi tik vasarą. Eriko rankos leido šiam medžiui žydėti ir skleisti nenusakomą kvapą ir grožį visą laiką...

Jo meilė medžiui ir talentas sukūrė ne tik drožybos meno kūrinius, bet ir prakalbino medį, kad jis kiekvienam sustojusiam prie mielo kūrinėlio bylotų apie žmogaus talento galimybes, patirtus išgyvenimus, sieloje slypinčius grožio ir ieškojimų pasaulius.

Daugelis susirinkusių išreiškė norą turėti bent vieną patikusį, artimą širdžiai kūrinėlį. Tačiau Erikas dar negalėjo niekam nieko pažadėti, nes tai yra brangiausia, ką jis šiandien turi.

Eriko kelias į šiandienos pasiekimus prasidėjo Dusetų vidurinės mokyklos sustiprinto dailės mokymo klasėje. Jo pirmasis mokytojas Romualdas Pučekas prisiminė pirmuosius Eriko žingsnius į meno pasaulį, pirmuosius nuotykius, ir pažymėjo, kad mokykloje jis gavo kompozicijos, meilės menui pagrindus.

Mokytojas palinkėjo, kad Erikas klausytų savęs, išlaikytų pagarbą tradicijoms, vengtų per didelio meistriškumo, nes jis nėra būdingas tautodailėje. Labai noriu, kalbėjo mokytojas, kad Eriko kūriniuose ir toliau išliktų primityvus naivumas, nuoširdumas. Romualdas Pučekas pasidžiaugė, kad šis menininkas išaugo ir subrendo tarp mūsų, kad jis, puikiai suprasdamas, kad jo kuriamos prieverpstės neturi funkcionalumo - priartino jas prie tautos vizualinės kultūros, gražiai galinčios rasti vietą ne tik muziejuose, bet ir kiekvienuose namuose.

Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, sveikindamas meistrą su pirmąja personaline paroda Dusetose, pasidžiaugė, kad Erikas jaunas, gabus, Dievo apdovanotas talentu yra bene vienintelis dusetiškis medžio drožėjas. Tikiuosi, sakė Alvydas, kad jis turės pasekėjų ir gabių mokinių, kad ir šio meno meistrai neužilgo garsins Dusetų kraštą.

Eriko Čypo personalinės parodos buvo surengtos Zarasuose, Salake, Kriaunose. Kriaunų muziejininkai turėjo parengę knygą, į kurį lankytojai užrašė savo įspūdžius ir palinkėjimus. Jie yra tokie gražūs ir jaudinantys, sakė Erikas, kad net ne vieną ašarą išspaudė.

Nuoširdžiai Eriką Čypą pasveikino Zarasų rajono vicemerė Stasė Goštautienė, Dusetų seniūnas Saulius Kėblys, draugai ir dusetiškiai jo meno gerbėjai. Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekos vedėja dėkojo Erikui Čypui už pirmąją šiais metais bibliotekoje surengtą parodą ir pakvietė ateities bendravimui.

Parodą aplankė ir Dusetų klebonas Salvijus, kuris pasigėrėjo meniškais darbais ir labai norėjo savo mintis įrašyti į tai parodai skirtą knygą. Deja, jos dar nebuvo.

Mieli dusetiškiai ir Dusetų miestelio svečiai, ateikite, pamatykite ir pasigėrėkite, ką gali sukurti žmogaus rankos vedamos širdies, kaip gražiai jos gali pražydinti medį ir tą žydėjimą padovanoti mums.

Marija VARENBERGIENĖ

Laikraščio "Dusetos informacija

Alvydo Stausko nuotraukos