Prisipažinkime - nedažnai  tenka gyvai bendrauti su olimpiniu čempionu, rankose vartyti tikrą olimpinį aukso medalį.

Iš pirmųjų pasaulio veteranų žiemos olimpiniu žaidynių, vykusių Slovėnijoje, Salako pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojas slidininkas Petras Milašius parsivežė net du olimpinius apdovanojimus – aukso medalį 10 kilometrų klasikinio slidinėjimo rungtyje ir sidabro medalį estafetės rungtyje. Įvykis tikrai neeilinis, todėl  skubame pakalbinti  čempioną.

 

Jausmas tikrai malonus, net sunku paaiškinti. Apima didelis džiaugsmas, didžiulis pakylėjimas,  kai pasieki finišą ir sužinai, kad tu pirmas.

Visose varžybose  grupės važiuoja atskirai, o čia visos grupės važiavo kas 10 minučių. Man teko lenkti žmones iš kitų grupių, jie buvo su prastesniais rezultatais. Dar vienas tų varžybų minusas, kad buvo labai mažas ratas. Važiavom tris ratus po 3,3 kilometro. Tam ratuke tiek daug žmonių važiuoja -  būna labai sunku. Kai startavom laisvu stiliumi, man tai sutrukdė iškovot dar vieną medalį. Prieš mane čiuožęs žmogus nugriuvo. Buvo didelis nusileidimas, aš lekiu, o ten jau guli nugriuvęs slidininkas. Jis bandė keltis, o aš su slide jį užkabinau ir pats labai smarkiai griuvau, dar dabar ranka ištinusi, ant kojos mėlynė yra. Kai atsikėliau, buvo labai sudėtinga, jau  buvau praradęs greitį, ritmą. Kai dideliu greičiu leidiesi nuo kalno ir prieš kitą kalną nugriūti yra labai blogai, daug prarandi  laiko ir jėgų. Ir morališkai tada būna labai sunku.

 

Na, iš tikrųjų, tikėjausi medalio. Bet kad nugalėsiu, tai nesitikėjau. Galvojau važiuodamas apie medalį būtent klasikinėje distancijoje. Aš geriau čiuožiu klasikiniu stiliumi, nei laisvuoju. Rezultatai parodė, kad laisvuoju stiliumi čiuožti man pritrūko laimės. Iki griuvimo čiuožiau trečias. Tas atsitiko maždaug įpusėjus distancijai. Griuvimas kainavo man medalį...

 

Nuo pat vaikystės. Tais laikais nebuvo kompiuterių, buvo rogės arba slidės. Man labiau patiko slidės. Nebuvo gerų slidžių, padarytos slidelės buvo, paskui nusipirkom kitas. Grįžę iš mokyklos griebdavom už slidžių. Tada buvo žiemos geresnės, tad ir slidinėt labai patikdavo. Šeštoje klasėje man buvo pirmosios varžybos ir ten aš savo grupėj laimėjau. Tai paskatino toliau sportuoti.

 

Trukdė (juokiasi). Rinkausi sporto specialybę Vilniaus pedagoginiame institute. Nebuvo vien sporto specialybės. Buvo tik sportas su istorija arba geografija. Pasirinkau geografiją. Sunku buvo. Ne visi dėstytojai suprasdavo, kai grįždavau iš stovyklų. Sako, kad tu nebuvai ir nebus tau lengvatų, reikėdavo atsiskaitinėt. Būdavo ir tokių, kurie atsižvelgdavo.

Aišku, reikia noro. Suderint mokslą ir sportą galima. Buvo žmonių, kurie ir sportuodami labai gerai baigė.

 

Augau Dūkšte, ten baigiau vienuolika klasių, po to įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą. Jį baigiau. Atitarnavau kariuomenėje. Ten daug sportavau.  Paskui gavau paskyrimą Ignalinos rajone, bet kai nuėjau į švietimo skyrių, mane paskyrė į Dūkštą. Į tą pačią mokyklą. Jaučiausi  ten kaip mokinys, nesinorėjo ten būti mokytoju. Tada nuvažiavau į Zarasus ir švietimo skyriuje pasakė, kad sporto mokykloj reikalingas slidinėjimo treneris. Nuo 1975 metų pradėjau dirbti sporto mokykloj slidinėjimo treneriu. Ir dirbau ten 15 metų. Kai viskas šiek tiek  atsibodo, ir vaikų ten sumažėjo, pradėjau ieškoti naujų darbo šaltinių. Po 8 metų pertraukos grįžau į mokytojo darbą.

Iki 25 metų aktyviai sportavau, buvau Lietuvos slidininkų rinktinėj, ilgą laiką  važinėjau į varžybas po Sovietų Sąjungą. Tais laikais buvau 46-as Sovietų Sąjungoj. Tai buvo labai aukštas rezultatas, nes buvo didžiulė konkurencija.

 

Daug kartų Lietuvos čempionatų nugalėtojas. Esu užėmęs 3 vietą tuometinėje Sąjunginėje Respublikų olimpiadoj. 1977 metais Karpatuose vyko Sąjunginių Respublikų varžybos. Čiuožėm 20 kilometrų, buvau trečias.

Taip pat įvykdžiau sporto meistro normatyvą. 1975 metais Archangelske, Baltosios jūros žaidynėse irgi buvau trečias.  Tarybų sąjungos sporto meistras. Tai buvo aukščiausias slidininkų įvertinimas. Dar kariuomenėje buvau  raketinių dalinių  čempionas. Taigi,  medalių stalčius pilnas.

O dabar labai smagu susitikti žmones, su kuriais rungtyniavom prieš 30 metų. Tie, kurie savo amžiaus grupėse ir dabar yra elite, dešimtuke, jau nuo vaikystės sportuoja ir dalyvauja varžybose.

 

Visų pirma – alkoholio. O jei kalbant apie maistą, maisto papildų labai daug naudoju. Vartoju stiprinančius imuninę sistemą, įvairius magnio, kalio, geležies ir kitokius preparatus. Viso to reikia ir raumenims, ir kaulams.

 

Nesu susilaužęs nė vieno kaulo. Visi kaulai sveiki. Griūt teko daug, bet kažkas lūžtų tai neteko. Manau, kad mano stiprūs kaulai. Ir šiuo metu dar nėra išretėjimo.

 

Labai brangus. Šitos varžybos man kainavo virš 4000 litų. Labiausiai teko nusivilt, kai grįždamas po varžybų, už slides aerouoste, kad jas vežtis,  sumokėjau 161 eurą. Teko vežtis čiuožiko slides, ir laisvo ir klasikinio stiliaus, dvigubi batai, dvigubos lazdos, slidžių ruošimo staklės, parafinai, tepalai, šepečiai, lygintuvas, žodžiu, nieko negali palikt. Už 7 kilogramus viršsvorio, o vienas kilogramas – 80 litų, teko sumokėti vos ne pusę bilieto kainos. Nors skrisdamas pirmyn, sumokėjau vos 196 litus. Kažkodėl kitaip paskaičiavo.

 

Treniruotės labai įvairiapusiškos – važiuoju dviračiu, bėgu didelį kilometražą ir važinėju riedučiais. Vieną dieną bėgu, kitą dieną riedučiais važiuoju, trečią dieną -  dviračiu. Ketvirta diena dažniausiai būna poilsio diena,  o po to vėl nuo pradžių. Rudenį ir vasarą turiu geras sąlygas treniruotis. Visagino miškuose yra geros trasos, geras gruntas. Ateina žiema ir atsiranda problemos – nėra trasų arba nėra sniego. Tenka išvažiuot. Šiais metais buvau Italijoje, Estijoje. Dabar sniego daug, bet reikia trasų.

 

Tiktai Tartu maratone -  63 kilometrus. O stovykloj per dieną tai ir daugiau nučiuožiu. Fiziškai tiek dažnai čiuožti negalima. Treniruotėse taip neišsikrauni, kaip varžybose, iki jėgų išsekimo. Kartą per savaitę tiek čiuožt galima.

 

Galvoji, kad dar daug liko, važiuoji ir matai, parašyta „50 kilometras“, ir tada prasideda tikras maratonas. Jau galvoji, kad tik greičiau, kad tik užtektų jėgų. Sunku būna.

 

Po dviejų savaičių išskrendu į Švediją, pasaulio veteranų čempionatą. Ten mano tikslas taip pat yra medalis. Apie auksą nesvajoju, bet apie kitokį medalį pagalvoju.

 

Dėkojame už suteiktą tikrai unikalią ir malonią galimybę pabendrauti. Visų Jus pažįstančių ir bendraujančių vardu sveikiname, pasiekus Olimpo viršūnę, ir linkime sėkmės kituose startuose.

 

Olimpinį čempioną kalbino Eglė Sadauskaitė

 

Nuotraukos – P.Milašiaus, L.Sadausko